Jurgis-Gedigaudas, Vilnus' Voivode 1426-32

GEDIGAUDAS (c.1360 - Dec. 1432, Ashmyany, Vilnius Voivodship, Grand Duchy of Lithuania) - Lithuanian Nobleman of the Swan coat of arms, also mentioned in written sources as Giedygowd, Giedygold Salkuliewicz, Dedygold, Dejdygolt, Dejdygoltt, Deidygolt, Дедыгольд, Дейдыгольт. His Christian name was Georgius or Yuri (Jurgis in Lithuanian, Jerzy in Polish). Due to the similarities in names, there is often confusion with his son Dedigaudas, but the dates of events and Christian names should help resolve the confusion.

Gedigaudas was born in Lithuania circa 1360, and his father is known from mentions of him with his patronym Salkaitis. This means that the father was Salkis, c.o.a. Swan.

During his adult life, Gedigaudas pursued military and political careers—first holding the position of Court Marshal, then Voivode (Starost) of Podolsk, and later appointed as Voivode of Smolensk by Vytautas the Great.

Gedigaudas and Voytech-Monivyd were brothers or first cousins. They both appear in the Act of the Union of Vilnius of 1401. Gedigaudas had two sons: Dedigaudas (Didigozd) and Daugirdas (Dawgierd, Dowgird).

Gedigaudas strongly supported Vytautas the Great, the Grand Duke of Lithuania. Probably due to his fatherly influence, his two sons were involved entirely in Vytautas's political and military enterprises.

In 1397, Gedigaudas and his sons participated in Vytautas' investigation campaigns against the Tatars in the Wild Fields (Dikie Polya), regions beyond the Don River, and in 1398 on both banks of the Dnieper River. In doing so, they probably reached the Crimea and captured the castle of St. Johannes (St. John) as an outpost against the Tatars. In August of 1399, Gedigaudas with his sons, alongside Vytautas the Great, participated in the Battle on the Vorskla River against the new Khan Timur Kutlug.1401.

Most likely in the Summer of 1410, Gedigaudas, alongside his sons Dedigaudas and Daugirdas, participated in the Battle of Grunwald.

During the Union of Horodlo in 1413, Gedigaudas and his sons arrived to register with Polish Nobility and accepted Christianity by baptism. Gedigaudas was given the Christian name Jezhy (Juri, or Jurgis - in Lithuanian), his son Dedigaudas was given the Christian name Simon (Szymon or Symon in sources), and they remained with the old family coat of arms Swan. His other son, Daugirdas, was baptized as Jan (Jonas - in Lithuanian). Jonas-Daugirdas was issued the new coat of arms - Pomian (Bawóła Głowa in other sources). After three generations, Jonas-Daugirdas' descendants did not use the latter coats of arms.

Gedigaudas reached the height of his political career in 1426 when he was appointed as Voivode (Governor) of Vilnius (he remained in this position till his death in 1432).

During the conflict of Švitrigaila, Gedigaudas maintained the side against Sigismund Kęstutaitis, Grand Duke of Lithuania (Stryjkow fol 576). This conflict, involving Lithuanian nobles against Švitrigaila, is known as the Lithuanian Civil War (1432-1438). The conflict erupted after the death of Vytautas the Great in 1430 when Švitrigaila was elected Grand Duke of Lithuania. His rule was contested by a faction of Lithuanian nobles, who supported Sigismund Kęstutaitis, Vytautas’s cousin.

Gedigaudas maintained the side supporting Švitrigaila during the Battle of Ashmyany, where he was captured and massacred. (Stryjkow fol 576) His son Daugirdas was also imprisoned but survived (Kojal p 2).

Gedigaudas was captured and killed circa Dec. 8, 1432, in Ashmyany.

Gedigaudas' son Dedigaudas was also mighty in Lithuania. Dedigaudas life facts in chronological order:

• 1410 signed Act of the Union of Vilnius
• 1411 mentioned as Voivode of Kiyv
• 1421 mentioned as Starost (namiestnik) of Podolsk
• 1426-1432 Voivode of Vilnius
• died circa 1442

GEDIGAUDAS (apie 1360 m. - 1432 m. gruodis, Ašmena, Vilniaus vaivadija, LDK) - Lietuvos didikas, Gulbės herbo bajoras, rašytiniuose šaltiniuose taip pat minimas kaip Giedygowd, Giedygold Salkuliewicz, Dedygold, Dejdygolt, Dejdygoltt, Deidygolt, Дедыгольд, Дейдыгольт. Krikščioniškas jo vardas buvo Georgijus arba Jurijus (lietuviškai Jurgis, lenkiškai Jerzy). Dėl vardų panašumų dažnai kyla painiavos su sūnumi Dedigaudu, tačiau įvykių datos ir krikščioniški vardai turėtų padėti išspręsti painiavą.

Gedigaudas gimė Lietuvoje apie 1360 m., jo tėvas žinomas iš paminėjimų su tėvavardžiu Salkaitis. Tai reiškia, kad tėvas buvo Salkis, herbo Gulbė bajoras.

Gedigaudas savo gyvenimą paskytė karinei ir politinei karjerai – iš pradžių ėjo valdovo maršalkos pareigas, vėliau Podolsko vaivada (Starosta), o vėliau Vytauto Didžiojo paskirtas Smolensko vaivada.

Gedigaudas ir Vaitiekus-Manvydas buvo broliai arba pusbroliai. Jie abu figūruoja 1401 m. Vilniaus unijos akte. Gedigaudas turėjo du sūnus: Dedigaudą (Didigozd) ir Daugirdą (Dawgierd, Dowgird).

Gedigaudas tvirtai rėmė Vytautą Didįjį. Tikriausiai dėl tėviškos įtakos du jo sūnūs buvo įtraukti į Vytauto politines ir karines kampanijas.

1397 m. Gedigaudas su sūnumis dalyvavo Vytauto žvalgybinėse kampanijose prieš totorius Laukymėse (Dikie Polya), taip buvo vadinami kraštai už Dono, o 1398 m. – abiejuose Dniepro krantuose. Tai darydami jie tikriausiai pasiekė Krymą ir užėmė Šventojo Johano (Šv. Jono) pilį kaip forpostą prieš totorius. 1399 m. rugpjūtį 1401 m. Gedigaudas ir jo sūnūs kartu su Vytautu Didžiuoju dalyvavo mūšyje prie Vorsklos upės prieš naująjį chaną Timūrą Kutlugą.

Greičiausiai 1410 m. vasarą Gedigaudas kartu su sūnumis Dedigaudu ir Daugirdu dalyvavo Žalgirio mūšyje.

1413 m. Horodles unijos metu Gedigaudas su sūnumis atvyko registruotis į Lenkijos bajorus ir priėmė krikščionybę. Gedigaudui buvo suteiktas krikščioniškas vardas Jurgis, jo sūnus Dedigaudas pakrikštytas Simono vardu (šaltiniuose Szymon arba Symon), ir jie liko su senuoju giminės herbu Gulbė. Kitas jo sūnus Daugirdas buvo pakrikštytas Jonas (Jan - lenkiškai). Jonui-Daugirdui buvo išduotas naujas herbas – Pomian (kituose šaltiniuose švardijamas kaip Bawóła Głowa). Po trijų kartų Jono-Daugirdo palikuonys giminei naujai priskirto herbo nenaudojo.

Savo politinės karjeros viršūnę Gedigaudas pasiekė 1426 m., kai buvo paskirtas Vilniaus vaivada (šiose pareigose išbuvo iki žūties 1432 m.).

Per Švitrigailos konfliktą Gedigaudas palaikė pusę prieš Žygimantą Kęstutaitį (Stryjkow fol 576). Šis konfliktas, kuriame dalyvavo Lietuvos didikai prieš Švitrigailą, žinomas kaip Lietuvos pilietinis karas (1432-1438). Konfliktas įsiplieskė po Vytauto Didžiojo mirties 1430 m., kai Švitrigaila buvo išrinktas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Jo valdymo teisę ginčijo Lietuvos didikų frakcija, kuri palaikė Vytauto pusbrolį Žygimantą Kęstutaitį.

Gedigaudas išliko Švitrigailą palaikančioje pusėje Ašmenos mūšyje, kurio metu buvo suimtas ir nužudytas. (Stryjkow fol 576) Jo sūnus Daugirdas taip pat buvo įkalintas, bet išgyveno (Kojal p 2).

Gedigaudas buvo sučiuptas ir nužudytas maždaug 1432 m. gruodžio 8 d., šalia Ašmenos.

"LDK Vytautas, tapęs didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, šalino surusėjusius Algirdo palikuonis ir jų vieton skyrė sau ištikimus karius. Taigi jis iš Volynės ir Podolės seniūnų pašalino Algirdo sūnų Liubartą ir jo vieton paskyrė savo karvedį Dedigaudą (turi būti Gedigaudą). Vienas Dedigaudo (turi būti Gedigaudo) sūnų buvo Daugirdas, per Lietuvos krikštą gavęs Jono vardą. Po tėvo mirties jis tapo Podolės Kameneco seniūnu, o po Vytauto mirties Žygimanto Kęstutaičio buvo paskirtas Lucko ir Volynės seniūnu, vėliau - Vilniaus vaivada.

Daugirdas Gedigaudaitis (krikšto vardas Jonas) pasirašė 1433 m. Trakų ir 1434 m. Vilniaus aktus. Gavo didelius žemės plotus Rudaminos valsčiuje. 1434 m. atstovavo Žygimantui per Vladislavo Varniškio vainikavimą. 1435 m. pasirašė Brastos sutartį su kryžiuočiais, 1440 m. kartu su Trakų vaivada Leliušu ir kunigaikščiu Čartoriskiu dalyvavo sąmoksle prieš Žygimantą. Tada keleriems metams buvo nutraukta unija su Lenkija. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo išrinktas mažametis Kazimietras Jogailaitis. Daugirdas dvejus metus vadovavo lietuvių didikams. Po kelerių metų lenkų bajorai karaliumi išrinko tą patį Kazimierą ir tuo būdu atkūrė uniją. Lietuvoje buvo kelios bajorų Daugirdų šeimos - genkartos. Pagrindinė šeima kilusi iš Jono Daugirdo. Jos herbas Gublė. Šie Daugirdai laikui bėgant iš Rytų Lietuvos atsikėlė į Vidurio Lietuvą, įsikūrė Paliepių dvare, tarp Nevėžio ir Šušvės, o vėliau Plemborge, prie Dubysos".

- Stasys Tomonis knyga "Gyvenimo vingiais"

Do czasów naszych dochowała się wiadomość — rzec można klasyczna nawet o budowaniu przez Witolda twierdzy na Podolu. Wiadomość tę podał nam cytowany już wyżej podróżnik Gilbert de Lannoy (C. de Lannoy : Voyages el anibassades w Rozbiorach Lelewela, str. 414.).
Jadąc z Litwy przez Podole w posiadłości Hordy Krymskiej napotyka on po drodze budowę zamku. Budowę prowadzono z rozkazu i pod nadzorem Gedygolda, rządcy Podola.

Zamek zbudowano nad dolnym biegiem rzeki Dniestru, po lewym jego brzegu. Sama budowa była połączona z wielkiemi trudnościami, ponieważ w okolicy, nie było żadnego materjału budowlanego, sprowadził go Gedygold z wyższych części Podola czteru tysiącami wozów. Koło wznoszenia zamku pracowało dwanaście tysięcy ludzi, których Gedygold również przywiódł ze sobą. Cała budowa nie trwała nawet 30 dni.

Niema powodów wątpić w prawdziwość tego opowiadania, tem bardziej, że relacje Gilberta de Lannoy odznaczają się wogóle wielką prawdomównością. Z drugiej strony krótka i lakoniczna wiadomość o budowie zamku św. Jana. podana przez niemieckiego kronikarza Posilge (SS. rr. Prus, str. 229), nietylko potwierdza prawdziwość opisu Gilberta de Lannoy, ale nawet pozwala wyprowadzić wniosek, że pograniczne zamki były budowane według jednego planu i systemu. Oba bowiem wspomniane zamki były zbudowane w niezamieszkałej okolicy, oba zbudowane z jednakowych materjałów, oba też były jednakowych rozmiarów, skoro budowa i jednego i drugiego trwała około 30 dni. Rzecz oczywista, że zamków pogranicznych była większa ilość, oraz, że były one rozsiane po całej granicznej strefie; mamy zresztą na to dość wyraźne wskazówki.

Ateneum Wileńskie. Czasopismo naukowe, poświęcone badaniom przeszłości ziem Wielkiego X. Litewskiego Rocznik VII – Zeszyt 3-4. Redaktor Teofil Emil Modelski 1930

https://pbc.biaman.pl/Content/14106/PDF/cz5000.pdf pg 53-54 (581-582)

Deidygolt (muśi być Gedygołd) herbu Łabędź, starosta Podolski, a potem Smoleński, za Świdrygiełła stronę przeciwko Zygmuntowi książęciu Litewskiemu utrzymywał, ale zbity w okazji pod Oszmianami, i pojmany, (Stryjkow fol. 576). Syn jego Dowgird, w też się więzy dostał. (Kojał p. 2.) Przez Buczackich z Podola wygnany, za Jagiełła Króla był wojewodą Wileńskim, jako go wspomina przywilej 1436. ale go tam Dolgert piszą. Gdy 1440. zabito Zygmunta w Trokach, oskarżony oto do Kazimierza Jagiellonowicza, niewinność swoją wywiódł, a Lelussę z krzesła Trockiego ruszył. Brat jego Didigozd Gedygoldowicz, potężny Pan w Litwie, który swym ludem i kosztem, Świdrygiełła na księstwie Litewskim chciał osadzić, wypędziwszy Zygmunta; ale i on się w niewolą dostał. Domy które od tych dwóch idą, mają się Łabędziem pieczętować. Są wprawdzie Dowgirdowie i teraz w księstwie [str. 394] Lite-wskim, ale nie mogę wiedzieć, którzy się do tego Dowgirda odzywają, gdyż nie jednego wszyscy herbu używają. Córka tego Dowgirda wojewody Wileńskiego, była za Aleksandrem Wodoradzkim Laurynowicz. Daniel i Kazimierz 1700.

Jerzy Giedygold: Urzędy jego:

• marszałek Witołdowy czasu unii wileńskiej 18. I. 1401 (Cod. Yit. 73 nr. CCXXX1II),
• wojewoda kijowski przed zawarciem pokoju toruńskiego LII. 1411 (Cod. epist. saec. XV T. II, 42: »Giedygowdi pridem woywode Kyoviensis«),
• starosta podolski w chwili swego wysłania na sobór akredytywą Jagiełły i Witołda dat. we Lwowie 18. X. 1415 (Cod. Vit. 333, tutaj dopiero z imieniem chrześcijańskim, co jednak rozumie się nie znaczy, by nie był dotychczas ochrzczony),
• chwilowo ok. 1424 namiestnik smoleński,
• wreszcie wojewoda wileński 1426—1432 (-Józef Wolff, Senatorowie i dygnitarze W. Ks. Litew. 1386—1795 [Krak%C3%B3w 1885], 49 i 72).
• Żyje jeszcze 6. V. 1434.
• »Georgius alias Giedigold de Vissniowa« - w przywileju trockim Zygmunta Kiejstutowicza (Cod. ep. saec. XV T. 111 [w Krakowie 1894], 531 nr. 22);
• ob. Ad. Bonieckiego Poczet rodów w W. Ks. Lit. 62. — Herb Leliwa: Dr. Franc. Piekosiński, Goście polscy na soborze konstancyjskim (Odb. z T. XXXVII Rozpraw Wydziału histor.-filozof. Akad. Umiej, [w Krakowie 1898], 148);
• Jastrzębiec syna jego Seńka Giedygołdowicza 1434 (Tenże, Heraldyka polsku wieków średnich [w Krakowie 1899], 65, lecz na str. 122 Pobodze). — Poselstwo jego w sprawie unii kościołów, zlecone mu, jako i Mikołajowi SepMskiemu, wspomnianym wyżej listem lwowskim z 18. X. 1415, wspomina się tutaj tylko ubocznie, w związku z misyą żmudzką.

Source: Polska i Litwa w dziejowym stosunku: praca zbiorowa. Data wydania: 1914. Typ zasobu: książka. Więcej. Format: application/pdf. Opis:.1914 r.

page 91 of 715

Dedygołd (muśi być Gedygołd) - Marszałek nadworny, Wojewoda (starosta) Podolski a potem Smoleński, za Witolda. Miał synów dwóch: Didigozda i Dawgierda. Didigozd Dedigołdowicz, potężny wielce w Litwie...

Deidygolt (muśi byś Gedygołd) - starosta Podolski, a potem Smoleński Swidrygiella stronę przeciwko Zygmuntowi ksiazęciu Litewskiemu utrzymywal, aie zbity w okazyi pod Oszmianami, i pojmany. (Stryjkow fol 576) Syn jego Dowgird w tez sie wiezy dostal (Kojal p 2).

Herb: W czerwonym polu łabędź, w hełmie również łabędź.

• http://www.pbi.edu.pl/book_reader.php?p=33654&s=1 page 126.

...Но те же хроники и другие источники дают возможность представить круг ближайших к Свидригайло персон после 1432 г. Среди них немало знатных литовцев, и на этот факт исследователи уже неоднократно обращали внимание. Выше отмечалось «особое» мнение X. Яблоновского. А. Коцебу еще полтора века назад также назвал целый ряд случаев, когда среди доверенных людей Свидригайло обнаруживаются знатные литовцы. К выкладкам Коцебу необходимо отнестись со всем вниманием, поскольку они основаны на изучении чрезвычайно богатой источниковой базы: немецких актов XV в., принадлежащих канцелярии Ордена и собранных вместе кенигсбергским архивариусом Геннингом.43) В известиях хроник сразу же бросаются в глаза имена Яна (Ивана) Монивида, спасшего Свидригайло от покушения на его жизнь и впоследствии казненного, воеводы виленского Дедигольда, попавшего в плен к Сигизмунду Кейстутьевичу в битве при Ошмянах вместе с воеводой трокским Монивидом и литовским маршалком Ромбольдом (Румбольдом), - причем последние два были также казнены Сигизмундом.44) Но и другие активные сторонники Свидригайло, упорно называемые исследователями «русские князья», «русские феодалы», - были ли они на самом деле русскими? Если исключить зарубежных союзников Свидригайло...

Д.Н. Александров, Д.М. Володихин "Борьба за Полоцк между Литвой и Русью в XII-XVI веках"