Marszałek Polski (Marshal od Poland)

• Józef Piłsudski w Wikipedii po Polsku
• Józef Piłsudski on Wikipedia in English

Józef Klemens Piłsudski (5 December 1867 – 12 May 1935) was Chief of State (1918–22), "First Marshal" (from 1920) and (1926–35) the authoritarian leader of the Second Polish Republic. From mid-World War I he had a major influence in Poland's politics, and was an important figure on the European political scene. He is considered largely responsible for Poland's regaining its independence in 1918, after 123 years of partitions. In 1919–21 he commanded Poland's forces in the successful Polish-Soviet War.

Juozas Pilsudskis (lenk. Józef Klemens Piłsudski, 1867 gruodžio 5 d. Zalave, Švenčionių raj. – 1935 m. gegužės 12 d. Varšuvoje) – Lenkijos revoliucinis ir valstybės politinis veikėjas, Lenkijos maršalas, 1926–1935 m. diktatorius.

Biografija

Buvo ketvirtas vaikas 12 vaikų (iš kurių 2 mirė dar kūdikystėje) bajorų šeimoje. Jo tėvai buvo Juzefas Vincentas Pilsudskis (gim. Repšėnų dvare 1833 m.) ir Marija Bilevičiūtė (gim. Adomavo dvare 1842 m.). 1874 m. sudegus Zalavo dvarui, su šeima persikėlė į Vilnių, kur lankė rusų gimnaziją. Tarp jo bendramokslių buvo vėliau išgarsėjęs Feliksas Dzeržinskis. 1885 m. įstojo į Charkovo universiteto Medicinos fakultetą, bet 1886 m. už anticarinę veiklą buvo pašalintas. 1888–1892 m. už dalyvavimą pasikėsinant į carą Aleksandrą III kartu su broliu Bronislavu ištremtas į Sibirą.

1892 m. grįžęs iš tremties, gyveno savo šeimos Adomavo dvare prie Tenenių, netoli Šilalės. Jautriai pergyveno Kražių skerdynes. Lipniškėse įsteigė laikraštį „Robotnik“.

1892 m. įstojo į Lenkijos socialistų partiją (PPS), ten susipažino su būsima žmona Maria Piłsudska. 1899 m. liepos 15 d. Paproč Dužos kaimo liuteronų bažnyčioje su ja ir susituokė. Kadangi ji buvo išsiskyrusi su kitu vyru, o katalikų bažnyčia neleido tuoktis iš naujo jau išsiskyrusiems žmonėms, todėl jie perėjo į liuteronybę ir susituokė liuteronų bažnyčioje. Susituokę apsigyveno Lomžoje, kur 1900 m. vasarį buvo suimti už anticarinę veiklą, kalėjo Varšuvos citadelėje, bet pabėgo. 1904–1905 m. Rusijos-Japonijos karo metu nuvyko į Tokijų, pasiūlė organizuoti Rusijoje sabotažus ir nacionalinius judėjimus. [1] Józef Piłsudski 1899 metais

1906 m. gegužę Juzefas susipažino su Aleksandra Szczerbińska su kuria pradėjo slaptą romaną. Jo žmona Marija žinojo apie šį romaną, bet iki I pasaulinio karo vis dar gyveno kartu su Juzefu. 1907 m. PPS skilus, ėmė vadovauti dešiniajam sparnui, pradėjo kurti ginkluotus partijos būrius. 1908 m. rugsėjo 26 d. užpuolė traukinį prie Bezdonių ir pagrobė 200 000 carinių rublių (dalis jų buvo skirti Vilniaus tramvajaus statybai), kuriuos panaudojo tolesniam partijos apginklavimui. 1910 m. susilaukė paramos iš Austrijos karinės vadovybės. 1914 m. Paryžiuje paskelbė, kad būsimasis karas – vienintelė galimybė atkurti Lenkijos nepriklausomybę ir gavo didžiųjų Europos šalių ir netgi JAV pritarimą.

1914–1916 m. jau atvirai organizavo Lenkijos kariuomenę (POV) ir lenkų legionus. 1916 m. lapkričio 5 d. paskelbė Lenkijos nepriklausomos valstybės atkūrimą, o save paskyrė Lenkijos vyriausybės karinio departamento direktoriumi. Toks savarankiškumas nepatiko okupacinei valdžiai, jis 1917 m. liepos mėn. vokiečių buvo suimtas ir iki karo pabaigos sėdėjo Magdeburgo pilyje. 1918 m. lapkritį Juzefą paleidus iš Magdeburgo kalėjimo jis nebegrįžo gyventi kartu su Marija. Aleksandra Szczerbińska de facto tapo jo naująja žmona, bet jie vis dar gyveno atskirai. Formaliai su žmona Marija buvo susituokęs iki pat jos mirties, bet jau nuo 1907 m. jo partnerė buvo Aleksandra Szczerbińska. Pilsudskis nedalyvavo savo žmonos laidotuvėse 1921 m. ir praėjus dviem mėnesiam po jos mirties vedė Aleksandra Szczerbińska, su kuria dar būdamas nesusituokęs 1918 m. susilaukė dukros Wanda Piłsudska ir 1920 m. Jadwiga Piłsudska.

J. Pilsudskis siekė sukurti Tarpjūrio valstybių federaciją, kaip atsvarą Rusijos ir Vokietijos galiai. Pakvietė į jos sudėtį įeiti Lietuvą, Latviją, Estiją, Suomiją, Baltarusiją, Ukrainą, Vengriją, Rumuniją, Jugoslaviją ir Čekoslovakiją.

1918 m. lapkričio 11 d. paskelbtas Lenkijos valstybės viršininku ir buvo juo iki 1922 m. 1919 m. bandė organizuoti Vilniuje M. Riomerio vyriausybę, bandė atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Tačiau Lietuvoje šie jo pasiūlymai nesusilaukė pritarimo.

Siekdamas atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę nuo „jūrų iki jūrų“ federacijos principu, 1920 m. balandžio mėn. sudarė sutartį su ukrainiečių socialistų lyderiu Simonu Petliūra dėl bendros kovos su bolševikine Rusija. Gegužės 7 d. jungtinė kariuomenė užėmė Kijevą, buvo deklaruota Ukrainos nepriklausomybė. Tačiau bolševikai per Baltarusiją puolė Varšuvą, todėl teko atitraukti kai kurias pajėgas. Rugpjūčio mėn. įvykęs Varšuvos mūšis padėjo paskutinį tašką, kad Lenkija užsitikrintų nepriklausomybę.

1921 m. kovo 17 d. buvo priimta Antrosios Lenkijos Respublikos konstitucija. 1922 m. gruodžio mėn. Lenkijos prezidentu buvo išrinktas senas J. Pilsudskio draugas Gabrielius Narutavičius, iš Lietuvos, bet po penkių dienų jis nužudytas. Buvo bandoma pasikėsinti ir į J. Pilsudskį.

Nuo 1923 m. vadovavo Generaliniam štabui, bet ekonominei padėčiai šalyje blogėjant, nusprendė įgyvendinti Sanacijos planą – 1926 m. jis vadovavo kariniam perversmui, 1926–1935 m. diktatorius ir karo ministras, 1926–1928 m. ir 1930 m. dar ir ministras pirmininkas. Jam vadovaujant buvo parengta 1935 m. Konstitucija. Tačiau jos įgyvendinti nebespėjo – susirgęs kepenų vėžiu mirė Varšuvos Belvederio rūmuose. Jo kūnas buvo balzamuotas ir palaidotas Krokuvos Vavelyje, o širdis – Vilniuje, Rasų kapinių panteone, šalia jo motinos palaikų.