Moritz Franz von Schultz

https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%A8%D1%83%D0%BB%D1%8C%D1%86,_%D0%9...

Moricas Kristianovičius fon Šulcas (vok. Moritz Franz von Schultz; rus. Мориц Христианович фон Шульц) gimė 1806 m. Revelyje (dab. Talinas) kilmingų vokiečių, liuteroniškoje šeimoje. 1826 m. baigęs Revelio dvarininkų mokyklą, mokėsi Peterburgo Rusijos imperijos karo akademijoje. Po mokslų akademijoje 1837 m. pradeda karišką gyvenimą carinės Rusijos armijoje: 1830 m. iš junkerių pakeliamas į karininkus; 1839 m. jau kapitonas, po metų – pulkininkas; 1850 m. pakeliamas į generolus majorus, 1866 m. – generolas leitenantas ir 1878 m. jau kavalerijos generolas.

Per šią svaiginančią karinę karjerą dalyvavo kariniuose veiksmuose, kautynėse, buvo daug kartų sužeistas. Kavalerijos generolas dalyvavo: mūšiuose malšinant Lenkijos-Lietuvos 1831 ir 1863 metų sukilimus, 1817–1864 metų Kaukazo kare; 1863 m. Krymo kare, 1877–1878 m. rusų – turkų kare. Už dalyvavimą kariniuose žygiuose buvo daug kartų apdovanotas, tapo ordinų Kavalierius: Georgijaus IV laipsnio, Šv. Vladimiro, Šv. Stanislovo, Šv. Onos 3 laipsnių, Ženklo už pasižymėjimą kariniuose veiksmuose Lenkijoje.

1877–1878 metais pasibaigus rusų-turkų karui, generolas paskirtas į Atsargos kariuomenę, o 1882 m., pablogėjus sveikatai, išėjo į atsargą. Kalbama, jis apsigyveno savo Tauragės dvare, mirė 1888 m. ir palaidotas Tauragės kapinėse.

Kelia didelių abejonių, kad jis apsigyvenimo Tauragės dvare. Tada Tauragės dvaro valdytojai buvo Vasilčikovai. Galima prielaida, kad jis įsigijo ne Tauragės dvarą, o Tauragės dvaro Valerijanovo palivarką. Tačiau, jeigu būtų taip nutikę, tai apie tokio rango kariškį būtų išlikusios informacijos, rašytinių šaltinių.

M.fon Šulco valdų ir paskutinių jo gyvenimo dienų reikėtų ieškoti Lomiuose. Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės laikais Lomiuose buvo dvaras. Tada Lomiai buvo dvaras ir kaimas. Kraštotyrininkė Elena Bazinienė užsimena, kad pirmieji dvaro savininkai buvo ponai Rimkevičiai, tačiau apie juos nėra išlikę jokių žinių. XIX a. pabaigoje Lomių dvarą nuperka Šulcai. Įvairūs rašytiniai šaltiniai ne tik skirtingai pateikia naujojo valdytojo vardą, bet ir maišo jų valdymo metus.

Turimos naujos žinios apie Moricą fon Šulcą gali padėti sudėti viską į savas vietas ir išmazgyti esamą painiavą. Kalbama, kad Moricas fon Šulcas XIX a. pabaigoje gyvenimą baigė savo dvare Tauragėje. Kaip žinia, jis dvaro Tauragėje negalėjo turėti, o Lomių dvarą valdė Šulcai ir didžioji dauguma šaltinių neįvardija, kuris Šulcas nupirko Lomių dvarą. Sekant tolimesnius dvaro valdytojus, jų giminystės ryšius, reikia sutikti: Lomių dvarą XIX a. pabaigoje nupirko Moricas fon Šulcas, o po jo mirties dvarą paveldėjo sūnus Henrikas Šulcas.

Daug kur kalbama, kad Henrikas Šulcas tęsė savo tėvo pradėtus darbus. Prieš pusė amžiaus lomiškė senutė Agnieša Alijošienė prisimena: „Buvo du broliai: vienas – dvarininkas, o kitas teisėjas. Teisėjas buvo labai žiaurus, mušė žmones, uždarinėjo į kalėjimą…“Bertulis Stasys (gim. 1900 m.) prisimena: „Name „sūdnoji“ už įvairius prasižengimus būdavo teisiami kumečiai. Nuteistus kumečius tame name nelaikydavo, o veždavo į Vizbutų kalėjimą. Dvaro prievaizda buvo labai žiaurus ir nuolat rėkdavęs – „būdu kaznit“, o tai reiškė – mušti, paguldžius ant specialaus suolo.“Lomiškė kraštotyrininkė Elena Bazinienė rašė: „Į dvarą žmonės eidavo skųstis, ginčų spręsti. Iki šių dienų išlikusi „sūdnoji“ – teismo namai, kur vykdavo teismai. Mat H.Šulco brolis dirbęs teisėju ir gyvenęs Skaudvilėje. Brolio pakviestas atvykdavęs į dvarą teisėjauti.

“Iš įvairių šaltinių žinome, kad kavalerijos generolas Moricas fon Šulcas turėjo žmoną baronienę Matildą Frein fon Laudon, dukrą Emą Jekateriną Karopiną (1844-1882) ir jau minėtus du sūnus.

Po senojo M.fon Šulco mirties Lomių dvaro ūkį paveldėjo Henrikas Šulcas. Henrikas buvo vokietis, vedė lenkę Antaniną. Abu buvo evangelikai reformatai, su kumečiais kalbėjo netaisyklinga lietuvių kalba. Jis daugiausia kalbėjo vokiškai, mokėjo ir lenkų kalbą. Žmonės, dirbę H.Šulco dvare, poną geru žodžiu minėjo. Buvęs teisingas, doras ir griežtas. Vaikščiodavęs pasiramsčiuodamas lazda (turėjęs įgimtą kojos defektą). Po laukus važinėjo balta dvirate brikele, kurią tempdavo jo numylėta kumelė Milda. Šventės, išvykoms buvo skirta prabangi karieta su žibintais, tam laikomiems žirgams. Ilgus metus vežėju ištikimai tarnavo lomiškis Stasys Pūkys.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Henrikui buvo apie 60–70 metų, jis buvo ligotas ir didelę dalį laiko praleisdavo raštinėje, tvarkydamas dvaro reikalus.

Ponia visada vaikščiojo vienplaukė, rengėsi labai kukliai. Jos puošmena buvo taškuotos palaidinės. Savo samdiniams buvo gera, maloni, tačiau reikli. Abu ponai nemėgo važiuoti į svečius, tačiau į dvarą privažiuodavo skrybelėtų damų, frakuotų ponų ir jaunų ponaičių. Visi susėsdavo į keturių arklių traukiamą karietą ir važiuodavo pasivažinėti į Tauragę, Skaudvilę, Raseinius. Tai pramogai buvo skirtas furgonas.

Dvaro savininkams didžiausią pasididžiavimą kėlė Lomių dvaro parkas. Daugelis augalų buvo parvežti iš kitų kraštų dar Morico fon Šulco. Tuo užsiėmė ir Henrikas Šulcas. Parkas užėmė per 6 ha plotą, juo rūpinosi Antanina Šulcienė. Čia augo sibirietiški maumedžiai, riešutmedžiai, kaukazietiški šermukšniai, maumedžiai, kiti egzotiški medžiai, žydintys krūmai. Parko takelių pakraščiai buvo apsodinti gyvatvorių krūmais. Dalis Šunijos upės vagos buvo nukreipta iškasta vagele per parko teritoriją. Čia augo ešeriai, karpiai. Parką prižiūrėjo keletas kumečių. Reikėjo ravėti darželius, prižiūrėti, laistyti sodinukus, valyti takus. Organiškai su gamtine aplinka – Šunijos upelio slėniu – susiliejusiame parke jaučiama laisvo išplanavimo Anglijos parkų įtaka. Šiandien parkui mėginama suteikti naują gyvenimą tuo rūpinasi naujieji šeimininkai – Valinčiai.

Prie svirno augo dvaro daržas. Buvo daugybė daržovių. Tik pačioms „patikimiausioms“ dvaro mergoms ponia leisdavo skinti braškes, agurkus. Pomidorai į Lomių kraštą pirmą kartą buvo parvežti dar XX a. pradžioje H.Šulco. Pradžioje nauja, nematyta daržovė sunkiai skynėsi kelią. Dvaro mergos, prižiūrėjusios daržus, skynė žalius pomidorus ir valgė. Jie buvę neįprasto skonio, todėl prakąstus sviedė pro tvorą, kad ponia nepamatytų.

Dvaras dar M.fon Šulco laikais turėjo savo plytinę, kaltinę. Iš dvaro plytų buvo pastatyti mūriniai pastatai: gyvenamas namas, malūnas, svirnas, jauja (skirta linams minti), didelė pašiūrė (kur vasarą laikydavo avis), kerdžiaus, komisoriaus namas, didžiulis tvartas su ant viršaus užvažiuojamu keliu, pieninė, kiaulidės, lentpjūvė, arklidė (kurios antrame aukšte buvo įrengti keli kambariai arklių šėrėjams ir prižiūrėtojams nakvoti). Dvaro sodyboje buvo mediniai rūmai, sudegė Pirmojo pasaulinio karo metais, kiti pastatai sunyko pokario metais. Išlikę pastatai (svirnas ir gyvenamas namas „sūdnoji“) būdingo XIX a. pabaigos–XX a. pradžios Rytų Prūsijos utilitarios architektūros stiliaus.

Dvarininkas buvęs apsišvietęs žmogus, domėjosi mokslo pasiekimais, stengėsi tobulinti ūkininkavimą. Triaukščiame mūriniame svirne (jis išlikęs iki mūsų dienų) kumečiai matė šilumos matavimo prietaisus, barometrus. Grūdai būdavę supilti ant plačių lentų. Kad nekaistų, juos maišydavę specialiais maišytuvais.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Šulcai, nujausdami vokiečių nepalankumą jų atžvilgiui, pasitraukė į Rusiją. Dvaras liko be savininko.

Jau pirmosiomis karo dienomis vokiečių kariai, tik kirtę Vokietijos-Rusijos sieną, pradėjo apylinkės kaimuose plėšikauti. Jie plėšė apylinkių krautuves, dvarus, sodiečius ir viską vežimais vežė į Prūsiją. 1914 m. rugsėjo 19 d., penktadienį, vokiečių raiteliai ir dviratininkai pasiekė Lomių dvarą. Jame ieškojo dvaro savininko Henriko Šulco, kuris prieš dvi dienas buvo palikęs Lomius. Atsibeldę kareiviai dvare gėrė ir valgė, ko tik širdis troško, o kas liko – susikrovė į vežimus, prie jų pririšę karves, patraukė Tauragės link. Tik pasiekusius Tauragės-Šiaulių plentą vokiečius užpuolė Rusijos kavaleristų būrys. Po kautynių rusai nelaisvėn paėmė kelis vokiečius ir pagrobtą turtą. Rusų būriui atiteko pora gražių arklių, vežimas pagrobtų daiktų iš Lomių dvaro, vežimas su dviračiais ir vežimas su šautuvais bei kitais rakandais.

Rugsėjo 20 dienos rytą miškuose tarp Skaudvilės ir Tauragės kilo didžiulis gaisras. Vėliau paaiškėjo, kad jį sukėlė vokiečių kareiviai. Anksti ryte jie, surinkę užmuštus karius, atsitraukdami padegė Lomių dvarą ir mišką.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui Henrikas Šulcas sugrįžo į Lomių dvarą. Po karo, vykdant žemės reformą, Lomių dvaro žemės buvo išdalintos Nepriklausomybės kovų savanoriams, parduotos buvusiems samdiniams; iš buvusių 300 ha dvarui teliko 80 ha. Šulcai, radę sudegintus medinius rūmus, gyventi apsistojo name „sūdnoji“, ėmė tvarkyti karo nusiaubtą dvarą. 1923 m. dvare gyveno 136 žmonės, o kaime tik – 52. Kaip rašo kraštotyrininkė E.Bazinienė, apsišvietęs, su ūkininkavimo naujovėmis susipažinęs H.Šulcas rūpinosi ir apylinkių sutvarkymu: per Šunijos upelį ties Lomiais pastatė tiltą, ištiesino kelio atkarpą nuo Lomių iki Raudonkalnio, tiesė kelius, nusausino pelkėtas žemes.

Lomių plytinė dvarui teikė geras pajamas. Vietoje kasė gerą molį ir degė plytas. Jas naudojo dvaro pastatams statyti, parduodavo Tauragės žydams. Plytinė veikė apie 1922–1925 metus, jos savininkai buvo trys: dvaro savininkas H.Šulcas, ūkininkas Jonas Dautaras ir Batakių klebonas. Plytas degė meistras Deimantavičius. Po kelerių metų, dėl nežinomų priežasčių (kalbama, dėl žaliavų stygiaus), plytinė bankrutavo ir gamyba nutrūko. Išlikęs tik vietovardis – miško dalis už Juozo Gečo sodybos.

Šulcas, statydamas naują plytinę Skruzdėje (taip vadino vietovę, kuri buvo už Juozo Gečo sodybos), persišaldė ir sunkiai susirgo. Važiavo gydytis net į Vokietiją, tačiau stiprūs peršalimai, begaliniai statybų rūpesčiai ir dideli nesklandumai statybose privertė vaikščioti jį su ramentais ir galutinai palaužė sveikatą. Mirė jis 1926 metais.

Henrikas Šulcas palaidotas Tauragės senosiose kapinėse, Šulcų šeimos kapuose. Šeimos kapuose yra penki kapų apvadai, keturi sugrupuoti po du ir greta antkapinio paminklo mažas kapo apvadas. Iš to, kas buvo išsakyta, žinome, kad šeimos kapuose palaidotas kavalerijos generolas Moricas fon Šulcas ir jo sūnus Henrikas Šulcas. Kas kiti šeimos kapuose palaidotieji, lieka nežinomi. Paprastai maži kapo apvadai uždedami ant vaikų palaidojimo vietos. Tad čia gali būti palaidotas Henriko ir Antaninos Šulcų vaikas. Žinoma, kad ši šeima palikuonių nesusilaukė.

Po Henriko Šulco mirties žmona, jau senyvo amžiaus moteris, nebesugebėjo valdyti dvaro. Dvarą perdavė valdyti savo pusseserės vyrui (Eniksui?). Šis sudarė sutartį su žydu, kad jis paims savo žinion dvaro pieninę, iš pieno gamins ir parduos įvairius produktus. Už tai nuomininkas dvarui mokėjo randą (nuomą pinigais).

Dvaro savininkė Antanina Šulcienė, perdavusi Lomių dvarą, išvyko į savo gimtąją Lenkiją ir ten mirė. Dvaras ėmė nykti ir per laiką sunyko.